Remigijus Venckus

ŠYPSOKITĖS FILMUOJA ŠIAULIAI !

Kiekvienais metais rugsėjo pirmąjį savaitgalį švenčiamas Šiaulių miesto gimtadienis. 8 dieną 11 valandą kino teatre „Laikas“ buvo demonstruojami šiauliečių menininkų 2006-2007 metais sukurti video filmai. Peržiūrą pavadintą „Filmuoja Šiauliai“ organizavo Šiaulių kino meno klubas. Renginys verčia ne tik apmastyti kiekvieną kūrinį, bet ir kritiškai pažvelgti į video meno statusą šiuolaikinėje reginių visuomenėje. Vaizdiniai supa mus kiekvieną dieną. Mūsų netektys ir atradimai tampa priklausomi nuo vaizdinių kiekio ir kokybės. Tačiau ne visi vaizdiniai yra lengvai suvokiami. Dar ir šiandien galime išgirsti video meną įvardijant kaip nesąmonę. Norėdami išsiaiškinti kodėl taip yra esame priversti plačiau pažvelgti į šiuolaikinės vaizdinių visuomenės genezę.

Socialistiniu laikotarpiu sąvoka video menas neegzistavo, nors vakarų kultūroje ši kūryba buvo viena svarbesnių postmodernistinės sistemos sudėtinių dalių. Lietuvoje dėl griežtos socialistinės ideologijos modernizmas ne buvo organiška meninė būtis, o apie postmodernizmą net ne verta kalbėti. Tačiau savitumu pasižymėjo mėgėjiškas lietuvių kinas. Prijaučiantys šiai raiškai būrėsi į klubus ir sąjungas, organizavo filmų peržiūras, rengė ir dalyvavo ne tik vietinės, bet ir respublikinės reikšmės festivaliuose. Mėgėjai ėjo nuosekliu klasikinio kino mėgdžiojimo keliu. Tačiau dėl mėgėjiškumo ir negebėjimo puikiai tvarkytis su vizualine medžiaga (režisūrine ir technine prasme) kūrėjai sukurdavo tam tikrus trukdžius, nešvarumus, persiliejimus vadinamus brokais. Drąsesni ryždavosi kurti sudėtingo naratyvo, keistus neregėtus vizualinius filmus. Šiandien šie eksperimentai gali būti įvardijami kaip to meto avangardistinės apraiškos, bei pirmais video meno estetikos daigais. Atgavus nepriklausomybę kūrėjas tapo naujų eksperimentų įkaitu, vienu metu teko išgyventi modernizmą ir postmodernizmą. Skirtingų tendencijų kryžminėje ugnyje reikėjo rasti savo vietą ne tik uždaroje valstybės erdvėje, bet ir Europos kontekste. Todėl galima teigti, kad video meno pradžia yra XX a. 10 dešimtmetis. Akivaizdu, jog šiandien kino mėgėjai tampa daugiau ar mažiau susieti su video menu, tai sąlygoja šių raiškų panašumai, skaitmeninės video technikos įsigalėjimas, bei galimybė prabilti greitai ir efektyviai subjektyvia vizualine kalba. Dar daug praeis laiko, kol video menas taps svarbiu reginių visuomenės objektu.

Šiauliai yra „audiovizuališkas“ miestas. Čia aktyviai veikia kino mėgėjų sąjunga (dabar Šiaulių kino meno klubas). Nuo seno buvo organizuojami respublikiniai šeimyninių filmų festivaliai bei pradedantiesiems skirtas festivalis „Debiutas“. Nepriklausomoje Lietuvoje susiklostė puiki terpė atsirasti šiuolaikinių menų festivaliui „Žuwys“ vėliau perorganizuotam į „Virus“. Čia didelis dėmesys skiriamas video menui. Ne vienerius metus rengiamas vienintelis Lietuvoje multimedijos meno festivalis „Enter“, kurio dominantė yra video meno konkursinė programa, bei video meno laboratorijos. Pastarajam festivaliui vystytis sudarė sąlygas Šiaulių universitete menų fakultete ruošiami audiovizualinio meno specialistai, jų filmai užpildė didžiąją festivalio programos dalį. 2006 m. Universitetas išleido pirmąją audiovizualinio meno absolventų laidą. Gal būt dar sunku teigti, jog Šiauliuose susikūrė video meno mokykla, tačiau kas gali nuspėti tolimesnę video meno raidą.

Dera paanalizuoti renginyje „Filmuoja Šiauliai“ eksponuotus kūrinius. Ramūno Snarskio video filmas „Dešimt dienų“ pasakoja apie Šiaulių arenos pastatymą ir atidarymą. Čia regima kino mėgėjams būdinga reportažinė dokumentika. Kino mėgėjas kaip ir foto mėgėjas visuomet bando sustabdyti akimirką, būti jos liudininku, aktualizuoti reginį ir pateikti jį kaip reportažą. Kiek kitoks Jurijaus Muravskio reportažas - filmas „Ar ne per daug Šiauliuose saulės?“. Taisyklingai televizinei formai artimas reportažas šmaikščiai pasakoja apie saulės vardo naudojimą Šiaulių mieste.

Viena iš naujesnių medijų galime vadinti video kamerą integruotą mobiliajame telefone. Filmavimas telefonu atveria naujas labiau video menui, o ne kinui būdingas išraiškos galimybes. Taip pat galime atrasti ir „dogma 95“ manifestui būdingas estetines kategorijas. Toks yra Ričardo Apuko video filmas „Atgaila ir atleidimas“. Mobiliuoju telefonu filmuotoje istorijoje galime pastebėti puikų siaubo kino estetikai būdingą balansavimą ties antrine realybe kuri sietina su pamišimo fenomenu. Bet koks realybės sukeistinimas visada yra aktuali video meno tema. Įspūdį sukurti padeda peizažo skurdumas, bei siužetinei įtampai puikiai parinkti ne stabilūs kameros judesiai. Nors pats filmo siužetas tradicinis, tačiau kur kas tradicinis yra kino taisyklėmis pagrįstas Mindaugo Šapokos filams „Day Break“. Čia vienintelis kūrinio veikėjas nuolat išgyvena vis kitokią realybę. Telefono skambutis personažą iš miego pažadina vis kitoje erdvėje. Tiek filmo siužetas, tiek taisyklingas filmavimas kūrinį leidžia charakterizuoti kaip kino filmą, o ne kaip video meną. Tačiau stipriai „sukalti“ kadrai, taisyklinga garso ir vaizdo sintezė ne prastina kūrinio. Kinematografijai artimas Jolitos Gudeikytės video kūrinys „Langas“. Čia tikslingai apeliuojama į tradicinį lietuvių kinui būdingą melancholiškumą. Kūrinio poetika atskleidžiama per paprastų daiktų būtį, jų santykį su langu už kurio regimos apleisto pasaulio nuolaužos ir lyg netyčia užklydę personažai. Langas tampa laiko mašina, kita erdve, kita patirtimi. Čia akivaizdi dokumentnė kasdienybės poetika. Argi tai ne artima poetiniam lietuvių kinui?

Bendras Šiaulių kino klubo narių kūrinys „Amnezija“ yra jumoristinė kriminalinė istorija. Čia vykusiai manipuliuojama kriminalinio kino ir televizijos įvaizdžių šablonais. Sarkazmu pasižymi Mato Zalogos video filmas „Jausmas“, pasakojantis istoriją apie Julių Janonį. Autorius yra jauniausias peržiūros dalyvis. 

Vienas žavingiausių kūrinių visoje peržiūroje yra Viktoro Gundajevo „Miško pasaka“. Autorius jau seniai vysto plastelininės animacijos techniką, renkasi paprastus, šmaikščius siužetus. Formos minimalumas ir kūrinio pramogiškumas šiuos filmus verčia palydėti gausiais aplodismentais. Kruopšti ir stipri Valdo Volbeko ir Žanetos Jasaitytės animacija pasakoja apie mažos mergaitės sapnuose atsirandančias baime. Tiek šis filmas, tiek V. Gundajavo yra artimi tradicinei kinematografinei animacijai, nors Ž. Jasaitytės ir V. Volbeko filme koliažinis objektų sprendimas animaciją leidžia sieti su video menu. Audiovizualinio meno bakalaurą Šiaulių universitete baigusio ir puikiai įvaldžiusio animavimo technologijas Irmanto Mynioto filmas yra šmaikštus komiksų estetika pagrįstas pasakojimas apie blogio ir gėrio jėgų susidūrimą Šiaulių mieste. Čia panaudoti vaizdinių kultūros fundamentalūs personažai (pvz. Supermenas). Iš dalies animaciniu principu pagrįstas Pauliaus Karpo video filmas „Šuns vedžiojimas“ yra akivaizdi kasdienybės dokumentika. Greitai judėdami buitiniai foto kadrai ne tik keičia vienas kitą, bet ir pratęsia kai kurių egzistenciją. Konceptualią kasdienybės video dokumentiką galime aptikti ir viename Šiaulių video meno pradininko Sauliaus Pučinsko kūrinyje „(Ne) matomas“. Filmo ašis šviesos buvimas ir ne buvimas konstruojantis bendrą kūrinio ritmiką. Ją sustiprina garsas. Vaizdo išnykimas leidžia suvokti savo kaip aukos – sekamo buvimą, o reginio atsiradimas kuria atvirkščias asociacijas. Dokumentine kūryba pasižymi Algirdo Kulikausko video filmas „Kas nebuvot Lietuvoj“. Kūrinys artimas antropologiniam tėvynės ilgesį ir patriotiškumą žadinančiam video menui. Čia lietuvių vaikai gyvenantys ar gimę ne Lietuvoje dainuoja dainą apie tėvynę. Garsas sustiprinamas lėktuvo skrydžio virš Lietuvos sostinės.

Rytietiška stilistika pastebima Tomo Andrijausko video filme „Surahi“. Kūrinys meditatyvus ir grakštus savo objektų plastika. Čia objektas yra baltus minimalistinius rūbus dėvinčios mergaitės. Kūrinio meditacinis poveikis sustiprinamas Zitos Vilutytės muzikos dėka, bei grafišku mandalų įkomponavimu į filmuotos realybės terpę. Tiesa reikia paminėti, jog vaizdinys iliustruoja garsą, todėl čia ieškoti siužetinės linijos nėra prasminga. Muziką prezentuojančiose video projekcijose prarandama naratyvo reikšmė. Naratyvas neturi teisės garsą papildyti prasmėmis ar jau egzistuojančias prasmes sukeistinti. Garsas didelę vaidmenį vaidina ir Simono Gylio filme „Viskas iš naujo“ Tai Andriaus Mamontovo dainos klipas. Naratyvas dinamiškas. Pagrindinis personažas komiškas kiekvienoje situacijoje sutinkantis savo atvaizdus.

Virginijus Malčius bene konceptualiausiai žvelgia į bet kokį objektą. Jau ne pirmus metus autorius analizuoja ir video medžiagoje reflektuoja vartotojišką kultūrą. Jo kūryboje apstu kasdienybės įvaizdžių, stilistinio balansavimo ties buitiškumu ir kasdieniškumu. Kūrinio objektu tampa vartotojų visuomenę metaforiškai pristatantys daiktai: skardinė, darbo įrankiai. Vartotojas panašus į vabzdį kurio tikslas viską sugraužti (filmo pavadinimas „vabzdys“). Kitas autorius, Remigijus Venckus, taip pat ne pirmus metus kultivuoja vieną temą: filmai pagal poeziją. Renginyje buvo pristatyta ištrauka iš video filmo „Liūdesys ir šviesa“. Čia išnaudojami visi kameros ir montažo brokai. Ne taisyklingas kadras, greitas vaizdo slydimas, dviguba ekspozicija kuria dienoraščio įspūdį, kuris paryškinamas autoriaus balso skaitomu tekstu, bei prieš kiekvieną epizodą anonimiškai užrašyta data.

Apibendrinant galima teigti, kad skirtumų tarp mėgėjiško kino ir video meno nebelieka, lieka tik profesionalumo ir kompetencijos klaustukai. Šiauliuose ir ateityje regėsime video peržiūras organizuojamas kino meno klubo, kuris jau talkina ir kitų audiovizualinių festivalių organizavime.